išbrizga

ìšbrizga sf. (1) 1. CI654, K, BŽ251 brizga, atbrizgusi skaidula: Žalvarnis kaip margo šilko išbrizga nuskrenda rš. 2. išbrizgusi vieta: Matai, kokia ìšbrizga pasidarė, kodėl neapsiūlėjai! J. Reikia išbrizgą užlopyt Št.